Džeinė Bolein, Blikling Holas Norfolkas, 1539 m. liepa
Karšta. Po plynes ir pelkes alsuoja maru pradvisęs vėjas. Jeigu vyras būtų su manimi, tokiu oru nebūtume įkalinti vienoje vietoje, nereikėtų vėpsoti į švininę aušrą ir išblukusį saulėlydį. Mes keliautume su karaliaus dvaru, trauktume per laukus, Hampšyro bei Sasekso kalveles, — turtingiausias ir gražiausias Anglijos žemes, — kiltume į kalvas, dairydamiesi pirmo jūros lopinėlio. Kasryt jotume medžioti, pietautume vidudienį po storu lapijos baldakimu, o vakare šoktume kaimo pirkioje, pasišviesdami mirgančiais deglais. Mes bičiuliavomės su kilmingiausiomis krašto šeimomis, buvome karaliaus favoritai, karalienės giminė. Buvome visų mylimi, buvome Boleinai — gražiausia, rafinuočiausia dvaro giminė. Nebuvo žmogaus, kuris netrokštų Džordžo draugijos, niekas negalėjo atsispirti Anai, todėl visi siekė mano palankumo, kad pelnytų jų dėmesį. Džordžas buvo žavingas, tamsiaplaukis, rinktiniais žirgais karalienės draugijoje jodinėjantis juodaakis gražuolis. Ana, iki galo pražydusi ir trykštanti sąmoju, viliojo tarytum tamsus medus. Ir aš visur keliavau su jais.
Jie mėgo jodinėti sykiu, susiglaudę kaip meilužiai. Kai lėkdavo pro šalį, pro arklių kanopų bilsmą girdėdavau jų juoką. Matydama juos, tokius turtingus, jaunus, gražius, negalėdavau atsakyti sau, kurį iš jų myliu labiau.
Dvaras svaigo dėl jų, dėl tų juodų aistringų Boleinų žvilgsnių, dėl jų smarkumo. Karšti lošėjai, aistringi mėgėjai rizikuoti, uolūs Bažnyčios reformatoriai, jie buvo nepaprastai guvūs ir protingi diskusijose, bebaimiai skaitytojai ir mąstytojai. Nebuvo žmogaus, pradedant pačiu karaliumi, baigiant virtuvės patarnautoja, kuris jais nebūtų žavėjęsis. Netgi dabar, praėjus trejiems metams, negaliu patikėti, kad jų daugiau nepamatysiu. Juk negalėjo tokie jauni, trykštantys gyvenimu gražuoliai tiesiog imti ir numirti? Mano mintyse, mano širdyje jie jauni ir gražūs tebejodinėja kartu. Ir kodėl aš taip aistringai trokštu, jog tai būtų tiesa? Juk praėjo tik treji metai, nuo tada, kai paskutinį kartą juos mačiau; treji metai, du mėnesiai ir devynios dienos, kai jis, nerūpestingai brūkštelėjęs pirštais man per ranką, nusišypsojo ir tarė: „Geros dienos, žmonele, man reikia eiti, šiandien turiu atlikti pareigą”. Buvo gegužės pirmosios rytas, mes ruošėmės riterių turnyrui. Žinojau, kad vyrui ir jo seseriai gresia nemalonumai, tik neįtariau, jog tokie rimti.
Kiekvieną savo naujo gyvenimo dieną nueinu prie kaimo kryžkelės, murzino Londono kelio akmens. Purvu ir kerpe apaugęs užrašas skelbia: „Londonas, 120 mylių.” Toks tolimas kelias, sostinė taip toli. Kiekvieną dieną aš pasilenkiu ir paliečiu riedulį tarsi talismaną, o tada atsisuku į tėvo namą, kuris man, gyvenusiai prašmatniausiuose karaliaus dvaruose, atrodo nepaprastai mažas. Gyvenu iš savo brolio pašalpos, jo žmonos, kuriai nė kiek nerūpiu, malonės ir Tomo Kromvelio, išsišokėlio lupikautojo, naujo geriausio karaliaus draugo, skirtos rentos. Esu nuskurdusi namo, kuris kadaise priklausė man pačiai, Boleinų namo, vieno iš daugelio mūsų namų, kaimynė. Gyvenu tyliai, taupiai kaip beturtė našlė, kurios negeidžia joks vyras.
Ir taip yra todėl, jog iš tiesų esu našlė be savo namo, nereikalinga jokiam vyrui. Moteris, artėjanti prie ketvirtos dešimties, iš nusivylimo suvytusiu veidu, sūnaus neauginanti motina, našlė be perspektyvos ištekėti dar kartą, vienintelė nelaimingos šeimos palikuonė, skandalo įpėdinė.
Aš svajoju, kad vieną dieną viskas pasikeis. Išvysiu šiuo keliu atjojantį pasiuntinį Hovardų livrėja su laišku man nuo Norfolko hercogo, kuriame jis kviečiasi mane atgal į dvarą, praneša, jog vėl rado man darbo: patarnauti karalienei, pašniukštinėti, įsisukti į dvigubą dvariškio žaidimą, kuriame jis — nepralenkiamas, o aš — geriausia jo mokinė. Svajoju, kad pasaulis vėl pasikeis, apsivers dar kartą ir mes vėl iškilsime, o aš atgausiu turėtą padėtį. Pasitarnavau hercogui tuomet, kai mums buvo iškilęs didžiausias pavojus. Atsilygindamas jis mane išgelbėjo. Mes nepaprastai gailimės, kad neišgelbėjome tų dviejų, kurie jodinėja, šoka ir kvatoja tik mano sapnuose. Aš dar kartą paliečiu akmenį ir įsivaizduoju, kad rytoj sulauksiu pasiuntinio. Jis išties popierių, antspauduotą Hovardų kryžiumi, įspaustu tviskančiame raudoname vaške. „Džeinė Bolein, Ročfordo grafienė?” — paklaus jis, žvelgdamas į paprastą mano apsiaustą, dulkiną suknelės sijono kraštą ir rankas, aplipusias Londono kelio akmens purvu.
„Duokite laišką, — atsakysiu. — Tai aš. Laukiu jo visą amžinybę.” Ir murzina ranka paimsiu savo palikimą.